Varosi kamuolį per gyvenimą

„Futbolo treniruotės padeda gerinti bendrą fizinį pasirengimą, didinti tempą, kadangi darome trumpus pagreitėjimus – tai naudinga paskui bėgant į kalnus ar į finišą. Futbolo rungtynėse praverčia ištvermė, kurią įgyju bėgiodama miške, taip pat esu pripratusi prie visokių kliūčių „kelyje“ – miške tenka peršokti per šakas, o futbole – per varžovių kojas“, – apie abipusę futbolo ir orientavimosi sporto treniruočių naudą kalbėjo Judita Traubaitė iš Vilniaus „Fortūnos“ klubo.

Mokslai Vilniaus Licėjuje, repeticija su fortepijonu, o vėliau futbolo būtsus persiauna į orientacininkų šipus. Tokia dinamiška merginos diena. Fiziniais duomenimis orientacininkė stebina savo trenerius, o šiemet Europos jaunių čempionate Suomijoje iššovė į geriausiųjų šešetuką. Be orientavimosi sporto, kuriame kaip pati įvardijo, yra turbūt ilgiau nei kiek pati save pamena, be galo mėgsta žaisti ir futbolą. Jaunoji orientacininkė kartu vilki ir Vilniaus „Žalgirio“ moterų futbolo akademijos marškinėlius.

Orienteering.lt rubrikoje „Stambiu masteliu“ – pokalbis su Judita apie futbolo treniruočių naudą orientavimosi sporte, savo pirmąją trasą, kurią įveikė dvejų metų ir dar daugiau.

– Kiek metų esi orientavimosi sporte?

– Orientavimosi sporte esu tiek, kiek save atsimenu, tad tai ir buvo mano pirmasis sportas.

– Kaip atėjai į šį sportą?

– Orientavimosi sportu užsiiminėjo ir dar vis užsiima mano mama, dėdė, senelis. Todėl natūraliai išeidavo, kad kartu mane nusiveždavo. Kai jau gerokai paaugau, būdama dvejų metų įveikiau pirmąją savo trasą „Tako“ daugiadienėse.

– Pati dar lankai ir muzikos mokyklą. Kaip visur suspėji?

– Esu pakankamai aiškiai suskirsčiusi kur, kurią dieną ir kuriuo metu einu. Tą darydama mėginu išdėlioti viską taip, kad sugaiščiau kuo mažiau laiko važinėjimams pirmyn-atgal.  Žinoma, vis tiek dažnai negaliu daryti ko nors tiek, kiek norėčiau – pritrūksta laiko. Būtent todėl ir bandau išnaudoti maksimaliai bent tiek, kiek turiu – kuo daugiau darai, tuo daugiau ir suspėji padaryti.

– Europos jaunių čempionate rodei geriausius rezultatus tarp lietuvių – asmeninėse varžybose 6-ta vieta. Kaip sekėsi tą įgyvendinti, ar tikėjaisi?

– Tiesiog čiuožiau taip, kaip galėjau tuo metu geriausiai. Tiesa, vis tiek padariau keletą klaidų. Artėjant trasos pabaigai gerokai sulėtėjau, bet, matyt, ne taip smarkiai, kaip man atrodė. Ar tikėjausi? Gal ir tikėjausi, bet taip pat ir siekiau.

– Kuo orientavimosi sportas skiriasi nuo kitų sporto šakų, kokie pranašumai?

– Orientavimosi sportas, kitaip nei didelė dalis kitų, vyksta gryname ore. Taip pat man labai patinka šis sportas tuo, nes reikia derinti greitą bėgimą ar čiuožimą su intensyviu mąstymu. Būtent dėl to nebelieka laiko galvoti apie tai, kaip fiziškai sunku bėgti. Pavyzdžiui, kroso varžybose niekaip to neišvengiu, todėl šiaip bėgioti nemėgstu.

– Pati vilki ir Vilniaus MFA „Žalgiris“ marškinėlius. Kaip manai, kuo futbolo treniruotės padeda orientavimosi sporto varžybose ir kokius įgūdžius gali pritaikyti per futbolo rungtynes?

– Futbolo treniruotės padeda gerinti bendrą fizinį pasirengimą, didinti tempą, kadangi darome trumpus pagreitėjimus – tai naudinga paskui bėgant į kalnus ar į finišą. Futbolo rungtynėse praverčia ištvermė, kurią įgyju bėgiodama miške, taip pat esu pripratusi prie visokių kliūčių „kelyje“ – miške tenka peršokti per šakas, o futbole – per varžovių kojas.

– Ar prisimeni kokį neįprastą nutikimą iš OS varžybų užsienyje?

– Neįprasčiausia turbūt buvo varžybų „Croatia open 2010“ pirmoji diena. Bėgau mergaičių iki dešimties metų grupėje. Trasa buvo pažymėta veidukais: jei bėgi ir pamatai žalią veiduką – bėgi gerai, jei raudoną – jau esi ne ten kur reikia. Tačiau realybėje tokia markiruotė buvo išdėstyta gana dideliais atstumais, bent jau gerokai didesniais, nei organizatoriai buvo pranešę. Žodžiu, radau vieną žalią veiduką ir bėgau tolyn, kol radau raudoną. Grįžau atgal, mėginau kažkaip susigaudyti, bet žemėlapis buvo tikrai visai ne toks, kokį buvau iki tol mačiusi – uolos, akmenys, takeliai, kurių realybėje nesimatė…

Po truputį judėjau į priekį ir sutikau tėtį su broliu. Jie buvo išbėgę į tą pačią trasą, tik valanda vėliau. Praėjau likusią trasos dalį su jais kartu. Nors ir užtrukau pusantros valandos, bet savo grupėje buvau pirma. Kitas dienas organizatoriai markiruotę kabino jau kur kas tankiau… Toks ilgas klaidžiojimas gerai įsiminė, bet nuo orientavimosi sporto neatbaidė.

– Didžiausias laimėjimas sporte, kuriuo džiaugiausi ir koks jis:

– Skambės juokingai, bet turbūt 2014-ų metų Tako daugiadienėse užimta pirma vieta. Tikrai buvo smagu nutraukti ketverius metus besitęsusią Tako sidabrų seriją, kai visų dienų bendroje įskaitoje vis pralaimėdavau keliomis sekundėmis.

– Kokia distancija orientavimosi sporte patinka labiausiai ir kodėl?

– Jei reikėtų išsirinkti vieną, tai turbūt vidutinė trasa, nes labiau patinka bėgti miške nei mieste, o ilgoje trasoje sunkumų sukelia mastelis (1:15000 – aut. past.). Tačiau kartais bėgti mieste irgi smagu.

– Kokį kitą sportą norėtum išbandyti ir kodėl?

– Labai smagu būtų išbandyti lauko tenisą, jau seniai noriu tą padaryti. Mėgstu pasitaikius progai pažaisti stalo tenisą, badmintoną, bet lauko tenisas su gerokai didesne aikštele ir stipresniais smūgiais atrodo dar labiau viliojantis. Taip pat svajoju išmokti valdyti banglentę.

– Jei reiktų įvardyti žemėlapį iš tos vietos kur gimėte ir augote, kuris tai būtų?

– Jomanto parkas.

Data: 2017-05-04