Universali sezonų sportininkė

„Buvo likusios kelios savaitės iki mano vestuvių. Bandžiau susikaupti – niekaip nepavyko. Bėgdama mintyse dėliojau visokias vestuvių detales: „Bijūnų puokštė užsakyta…“, „Jei bus šalta, vis dar neturiu ką apsirengti prie suknelės…“, „Svečiai atvyks tą valandą… Oi, vėl sėdau!”“, – didžiausią minčių nuklydimą varžybų metu prisiminė  Gabrielė Andrašiūnienė iš Šiaulių „Sako“ klubo. Tiesa, patyrusiai sportininkei tai buvo vienetinis atvejis – kitus kartus psichologiškai tokių kuriozų išvengdavo.

Pradėjo nuo orientavimosi bėgte, o šiemet jau aštuntus metus atstovavo Lietuvos žiemos rinktinei. Taip pat universali orientacininkė jau keletą metų užsiima ir kalnų dviračių disciplina – čia pastarojo sezono rezultatai lėmė jai 31-ą vietą pagal Tarptautinės orientavimosi sporto federacijos reitingą. G. Andrašiūnienė užsiima sporto plėtojimu ir visuomeniniais pagrindais – jau kelintus metus yra orientavimosi sporto slidėmis komiteto pirmininkė.

Orienteering.lt rubrikoje „Stambiu masteliu“ – pokalbis su Gabriele apie pasaulio čempionato Vilniuje ambicijas, skirtingas orientavimosi sporto disciplinas ir minčių nuklydimus…

– Kiek metų esi orientavimosi sporte?

– Orientavimosi sporte esu tikriausiai visą savo gyvenimą – apie 20 metų. Mano abu tėvai buvo orientacininkai, tad mane nuo pat mažumės vežiodavosi į varžybas. Natūraliai gavosi – sportuoti pradėjau ir aš. Nors vaikystėje išbandžiau daugybę kitų sporto šakų: plaukimą, gimnastiką, dailųjį čiuožimą, pramoginius šokius ir taip toliau, tačiau orientavimosi sportas kažkaip visada buvo mieliausias.

– Kaip atėjai į šį sportą?

– Mane atvedė tėvai. Pirmos varžybos, kurias atsimenu, buvo Tako daugiadienės 1998-ais metais Zarasuose – bėgau mergaičių iki 8 metų grupėje „pagal šniūrą“ (nužymėta trasa – red. past.). Tėvai sakė, kad bėgau ir anksčiau, tačiau to nebeatsimenu. Orientuotis mane išmokė būtent tėvai, perėmiau savitą bėgimo stilių – abu jie buvo itin lėti bėgikai, bet labai tikslūs orientacininkai. Tėtis sakydavo: „Jei trasoje nei žingsnio nepadarysi į šoną, net bėgdama lėčiau už kitus, vis tiek sugebėsi laimėti“. Mamos palinkėjimas prieš kiekvieną startą būdavo „Neskubėk, ir būsi pirma“.  Šiandien reikia ir greitai slysti/važiuoti/bėgti, tad jų patarimų, kurie būdavo puikūs jaunimo laikais, nebeužtenka. Tačiau džiaugiuosi, kad jų išmokinti orientavimosi įgūdžiai man ir šiandien leidžia būti neprastai orientacininkei.

– Kuo užsiimi gyvenime, kalbant ne apie sportą?

– Laisvu nuo sporto metu dirbu dvejuose darbuose ir dar visuomeniniais pagrindais dirbu LOSF. Mano pagrindinis darbas yra lobistų kontoroje „Vento Nuovo“. Kaip teisėkūros monitoringo ekspertė esu atsakinga už tai, kad mūsų klientai laiku gautų visą jiems aktualią ir susistemintą teisėkūros informaciją iš LR Seimo, Vyriausybės bei savivaldybių institucijų. Šis darbas reikalauja atsakomybės, bet kartu yra nepaprastai įdomus. Taip pat, dirbu ir „S-Sporto“ parduotuvėje, kur prižiūriu komunikaciją ir rinkodarą. Visų mūsų parduotuvių kolektyvuose dirba Lietuvos čempionai, tad esame pavyzdys visai sporto bendruomenei. Džiaugiuosi, kad abiejų mano darboviečių vadovai palaiko mano norą sportuoti ir sudaro tam sąlygas. Galiausiai, esu LOSF OSS komiteto pirmininkė, ir kuruoju visą žiemos sportą Lietuvoje, pradedant OSS rinktinės reikalais, baigiant Lietuvos čempionatų organizavimu. Veiklos turiu daugiau nei noriu, tačiau jau šiemet baigiasi mano, kaip komiteto pirmininkės, kadencija. Tikiuosi, kad šį atsilaisvinusį laiką galėsiu išnaudoti treniruotėms, kurias kartais turėdavau praleisti tiesiog dėl laiko stygiaus.

– Šiuo metu yra žiemos sezonas. Tiesa, lietuviškos sąlygos pasiruošti yra gana nepalankios. Kaip sekasi ruoštis žiemos startams, kokias metodikas taikai, kad pajėgiai galėtum varžytis su geriausiais pasaulio sportininkais?

– Nors sezonas dar nesibaigė, tačiau turiu abejonių ar jis bus sėkmingas. Trys darbai neleido sportuoti tiek kiek norėjosi, o ir oro sąlygos nebuvo palankios. Gaila, šiais metais nebedirbau su savo treneriu Stanislavu Sabaliausku, todėl jau dabar jaučiasi slidinėjimo technikos ir nuoseklaus fizinio pasirengimo trūkumas.  Kaip ir kasmet, nuo ankstyvo rudens pradėjau riedslidžių treniruotes bei padidinau jėgos treniruočių kiekį. Vis dėlto, nepavyko pasiruošti taip kaip norėčiau.

– Kartu jau kelintus metus esi ir Lietuvos OSKD rinktinės narė. Šiais metais čempionatas vyks Vilniuje – mieste, kuriame gyveni. Koks jausmas, kad čempionatas vyks visai čia pat?

– Į dviračių sporto kryptį atėjau visai neseniai, vos prieš du metus. Ilgai manęs ši disciplina netraukė, nes atrodė pernelyg nuobodi. Vis dėlto, dažnai girdėdavau „Kodėl nestartuoji, tu gi galėtum gerai važiuoti…“ Tai užkabino mane, todėl  nusprendžiau pabandyti. Aš labai bijau važiuoti nuo kalnų, tad ir šiandien dar svarstau ar man verta užsiiminėti orientavimusi dviračiais.  Kai sužinojau, kad pasaulio čempionatas bus Vilniuje, pagalvojau – čia nėra kalnų, todėl čia turiu dalyvauti ir aš. Nuo to laiko prasidėjo nuoseklus pasiruošimas, kuris sekasi ne taip prastai. Pastarojo sezono rezultatai parodė, jog galiu važiuoti panašiai kaip Ramunė Arlauskienė ar Algirda Zaliauskaitė. Vietovės man palankios, itin techniškos ir nelabai greitos, todėl tikiuosi čia išnaudoti savo potencialą.

– Kuris laimėjimas sporte iki šiol kelia geriausius prisiminimus?

– Nors turiu ir aukštesnių rezultatų, įsimintiniausia pergalė – Baltijos šalių jaunimo orientavimosi sporto čempionatas bėgte Latvijoje. Tąkart trasą įveikiau praktiškai idealiai ir laimėjau 5 min. atotrūkiu nuo artimiausios varžovės latvės. Bėgdama lenkiau prieš mane startavusias sportininkes ir nuoširdžiai nesupratau kas joms negerai, kodėl aš jas pasivijau ir kodėl visi taip lėtai bėga. Kai finiše pamačiau iškabintus rezultatus, galvojau – dar ne pilni protokolai atspausdinti. Pamenu, po finišo man kažkas sakė: „Mačiau šiandien gerai nubaudei mergiotes“. Malonus jausmas buvo…

– Teko išbandyti įvairias orientavimosi sporto disciplinas. Kuri visgi labiausiai patinka ir kodėl?

– Įdomiausia disciplina visada išliks orientavimasis bėgte. Niekas negali atstoti to tikslaus orientavimosi reljefe malonumo. Tačiau taip pat tiek slidės, tiek dviračiai yra nepaprastai smagus ir įdomus sportas. Bėgikai, jei galvojate, kad šios disciplinos tik tiems, kas nemoka orientuotis – tikrai klystate. Padidinkite savo važiavimo greitį, pamatysite – čia nenuobodu.

– Ar prisimeni kokį didžiausią minčių nuklydimą varžybų metu?

– Būna visko, tačiau vieną atsimenu ir šiandien. Tai buvo 2015-ųjų pavasario taurės varžybos, kai buvo likusios kelios savaitės iki mano vestuvių. Bandžiau susikaupti – niekaip nepavyko. Bėgdama mintyse dėliojau visokias vestuvių detales: „Bijūnų puokštė užsakyta…“, „Jei bus šalta, vis dar neturiu ką apsirengti prie suknelės…“, „Svečiai atvyks tą valandą… Oi, vėl sėdau!”, „Susikaupk, už tos duobės į dešinę… Tortą reiks nuvežti tą valandą, dar nepakviečiau tų draugų… Velnias, vėl prabėgau punktą…“ (šypsosi – red. past.). Po varžybų kalbėjau su savo vyru Petru (Andrašiūnas – red. past.), kuris tuo metu startavo kitose varžybose. Startas jam susiklostė panašiai kaip ir man.

– Kokį kitą sportą norėtum išbandyti ir kodėl?

– Esu išbandžiusi nemažai sporto šakų, tačiau iš jų labiausiai norėčiau vėl sportuoti biatloną. Deja, aplinkybės neleidžia man to padaryti. Jei turėčiau galimybę išbandyti visai naują sporto šaką – rinkčiausi MTB XC (kalnų dviračių krosą – red. past.). Noriu perlipti per save ir įveikti nuokalnių baimę. Gaila, kad šis sportas palyginus mažai plėtojamas Lietuvoje.

– Jei reiktų įvardyti žemėlapį iš tos vietos kur gimei ir augai, kuris tai būtų?

– Salotė. Čia kelis metus iš eilės treniravausi su savo jaunystės trenere Jolanta Šulčiene. Moku šį žemėlapį beveik mintinai. Maloniai nustebau, kai paskelbė, kad pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračių čempionatui bus naudojama ir ši vietovė.

– Kokia didžiausia svajonė šiuo metu?

– Norėčiau dar kartą idealiai įveikti savo trasą. Viliuosi, kad jau šiemet man tai pavyks padaryti.