Perkūnietė su 29″ kalibro ginklu

„Žiemos metu po ilgų treniruočių treniruoklių salėje labai norisi, kad visa tai greičiau baigtųsi ir vėl būtų galima sėsti ant dviračio“, – prieš pat pirmuosius naujo sezono startus kalbėjo Lietuvos orientavimosi sporto kalnų dviračiais rinktinės narė Algirda Zaliauskaitė.  Pagal Tarptautinės orientavimosi sporto federacijos reitingą kalnų dviračių disciplinoje, A. Zaliauskaitė užima 19-ą vietą – aukščiausią tarp Baltijos valstybių. Tą įrodė ne tik pagal surinktus reitingo taškus pasaulio pirmenybėse, bet ir užsitikrinusi Baltijos šalių orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionės titulą praėjusią vasarą Estijoje.

Pati Vilniaus „Perkūno” klubietė per savo sportinę karjerą labiausiai ir vertina praėjusius metus, kuomet laimėjo svarbiausius asmeninius pasiekimus. Nors pernai prieš pat išvyką į pasaulio čempionatą Portugalijoje teko kovoti su liga ir gerti antibiotikus, tačiau sugebėjo pasiekti geriausius asmeninius rezultatus. 12 ir 13 vietos pasaulio pirmenybėse ir rudenį paskutiniame pasaulio taurės etape Kaune vieta tarp dešimt geriausių, sportininkei rodo perspektyvą ir motyvuoja judėti pirmyn.

Orienteering.lt rubrikoje „Stambiu masteliu“ – pokalbis su Lietuvos OSKD rinktinės nare Algirda Zaliauskaite apie sportinę discipliną metų eigoje, įvairias orientavimosi sporto šakas bei kelią į pasaulio pirmenybes savo mieste

– Kiek metų esi orientavimosi sporte?

– Orientavimosi sporte esu nuo 2009 metų, tais pačiais metais ir pradėjau užsiimti orientavimosi sportu kalnų dviračiais, tad bėgte teko pasiorientuoti ganėtinai trumpai. Vaikystėje visada labiau traukė sportas nei kitos sritys – kelis metus lankiau lengvąją atletiką bei plaukimą.

– Kaip atėjai į šį sportą?

– Mokykloje mano kūno kultūros mokytoja Aušra Stankevičienė pakvietė išbandyti šį sportą, tad truputį pasispyriojusi, nes buvau gan drovi, pradėjau lankyti būrelį – tikrai nesigailiu. Taip pat mano dėdė Vincas Zaliauskas yra orientacininkas, tad kai buvau maža, jau teko girdėti apie šį sportą.

– Kurį laimėjimą per savo sportinę karjerą labiausiai vertini?

– Labiausiai vertinu pasaulio čempionate Portugalijoje iškovotą 12 vietą sprinte – tai buvo pats netikėčiausias pasiekimas mano sportinėje karjeroje. Likus 2 savaitėms iki čempionato, aš susirgau, gėriau antibiotikus iki pat varžybų pradžios, tad tos 14 dienų buvo sunkiausios tiek fiziškai, tiek psichologiškai – buvo kilę minčių išvis nevažiuoti į čempionatą. Portugalijoje net neįsivaizdavau kokia bus mano sportinė forma ir kaip jausiuosi mindama po tiek laiko, o sprintas man turėjo būti tarsi testinis važiavimas. Finišavusi tikrai nieko gero nesitikėjau, nors tuo metu tarp jau grįžusių buvau antra. Žinojau, kad po manęs dar startuos bent 20 pasaulyje stipriausių sportininių, o ir trasoje atrodė, kad minu nepakankamai greitai ir vis jaučiau ligos pasėkmes dėl gerklės skausmo ir slogos. Sužinojusi, kad likau 12-ta, negalėjau tuo patikėti, o ir šis rezultatas suteikė motyvacijos kitiems artėjantiems pasaulio čempionato startams.

– Čempionatas šiais metais bus Vilniuje. Kokios mintys, kad svarbiausi startai lauks savam mieste?

– Nežinau kodėl, bet vien prisiminus šį faktą atsiranda nerimas ir baimė, nes būtent todėl, kad varžysimės savose vietovėse, visi labai daug ko tikisi iš lietuvaičių. Stengiuosi tiesiog negalvoti apie tai ir rengtis sezonui kaip įprastai, o ne dėl to, kad pasaulio čempionatas vyks Lietuvoje.

– Ar būna taip, kad treniruotis būna sunku, trūksta motyvacijos?

– Kai prasideda sezonas, nėra tokių treniruočių, į kurias eiti nenorėčiau. Priešingai – treniruotis norisi kuo daugiau, kad tinkamai pasirengčiau artėjančioms varžyboms ar svarbiausiams startams.

Sunkiausia treniravimosi atžvilgiu būna po pačių svarbiausių startų, kai lieka kitos, ne tokios svarbios varžybos. Žiemos metu, po ilgų treniruočių treniruoklių salėse labai norisi, kad visa tai greičiau baigtųsi ir vėl būtų galima sėsti ant dviračio. Kaip bebūtų, praėjusiais metais treniruodamasi pagal trenerės Ramunės Arlauskienės sudarytą planą po 3 mėnesių praleistų salėje jaučiausi tikrai fiziškai sustiprėjusi.

– Kaip manai, ar sunku išlaikyti sportinę formą, nuolat demonstruoti gerus rezultatus elito orientacininkams?  

– Mano manymu, svarbiausia visada palaikyti sportinę formą, turėti planą ir laikytis jo tikslingai. Iki šiol tik studijavau ar mokiausi, tad viską lengvai suderindavau. Šie metai man kitokie – studijuoju, dirbu ir sportuoju, tad žiūrėsim kaip seksis, ar įmanoma tokius pat gerus rezultatus rodyti ir dirbant. Kol kas labai didelio skirtumo dėl pasirengimo sezonui nematau, tiesiog žymiai sunkiau po darbo dienos prisiversti padaryti treniruotę. Kai ateis pats varžybų įkarštis, tikiuosi jau mokslus būt pabaigusi, o ir darbų krūvį pasistengsiu sumažinti, kad pasirengimas lemiamiems startams būtų kuo tikslingesnis.

– Teko išbandyti įvairias orientavimosi sporto disciplinas. Kuri visgi labiausiai patinka ir kodėl?

– Žinoma, kad orientavimasis kalnų dviračiais. Tai pagrindinė disciplina, nuo kurios priklauso viskas, ką darau metų eigoje. Nesistengiu suderinti kelių disciplinų, nors kol dar startuodavau jaunimo grupėse, teko atstovauti ir Lietuvos orientavimosi sporto slidėmis rinktinei. Tačiau ten labai svarbi slydimo technika, o ir su mūsų nepalankiomis žiemos sąlygomis, deramai pasirengti šiai disciplinai sunku.

Pastaraisias metais labai pamėgau orientavimosi sportą bėgte, tad žiemą, pavasarį, kol dar neprasidėjęs dviračių sezonas, stengiuosi nepraleisti varžybų bėgte. Panašu, kad po truputį pradedu suvokti kaip be didesnių klaidų orientuotis bėgte, gal tai padės ir atsisėdus ant dviračio?

– Kokią kitą sporto šaką norėtum išbandyti?

– Jau labai seniai noriu išbandyti biatloną – nežinau kuo, bet jis mane traukia, nors ir neesu labai didelė slidinėjimo fanė. Biatlonas man šiek tiek panašus į orientavimosi sportą, nes ne viską lemia vien fizinė jėga, bet ir gebėjimas susikaupti, koncentracija, specialūs įgūdžiai.

– Kokia distancija orientavimosi sporte patinka labiausiai ir kodėl?

– Ko labiausiai nemėgstu tai tikrai žinau – varžybų masiniu startu ir sprinto, aš mėgstu būti ir dirbti miške viena. Ilga ar vidutinė trasa, labai didelio skirtumo nėra, bet tikriausiai ilgesnės trasos labiau patinka, nes reikia didesnės fizinės ištvermės ir mažesnių orientavimosi įgūdžių.

– Ar prisimeni kokią nors idealiai įveiktą orientavimosi trasą?

– Pagalvojus apie idealiai įvektą trasą, iškart prisimenu 2014-ų metų „Tako“ varžybas, kai būdama dar jaunimietė nugalėjau daugiadienėse elito grupėje. Pirmąją dieną užėmusi antrą vietą ir padariusi keletą didesnių klaidų, kitas dvi dienas sugebėjau susikaupti ir neprarasti koncentracijos kiekvienoje iš likusių trasų, nors disciplinos buvo mano mažiausiai mėgstamos – masinis startas ir sprintas. Manau, kad tose varžybose įvyko lūžis, kai supratau ką reikia daryti, kad išvengčiau klaidų, kaip reikia susikaupti ir pasiekti kuo geresnį rezultatą.

– O kaip dėl blogiausio momento varžybų metu, kurio nė už ką nenorėtum, kad pasikartotų?

– Tikrai yra nemažai tokių, vienas iš jų tai pirmasis mano startas pasaulio jaunimo čempionate Vengrijoje (2012 metais – red.past.), kai sprinte buvau labai stipriai pasiklydusi ir dar, negana to, turėjau problemų su staliuku – finišavau laikydama jį rankose.

– Ar norėtum, kad OS užsiimtų Tavo vaikai ir kodėl?

– Taip, nes tai puikus sportas lavinantis ne tik fizine jėgą, bet ir mąstymą.

Data: 2017-03-29