Nestandartizuoto orientavimosi šalininkas

Dažnas kelionės metu be GPS navigacijos – kaip be rankų. O kaip susiorientuoti be išmaniųjų technologijų? „Žmogui orientuotis plačiąja prasme – yra privaloma. Gebėjimas susiorientuoti nepažįstamame mieste, gebėjimas susiorientuoti pokalbio metu“, – apie tokių iššūkių prasmę kalbėjo Vytenis Benetis iš Ignalinos „Būdakalnio“ klubo. „Orientavimasis gali būti pats įvairiausias. Todėl aš ir kaip multisporto varžybų organizatorius, orientavimąsi taikau kuo plačiausia prasme“, – pasakojo kasmet vis naujų iššūkių dalyviams multisporto varžybose sukuriantis V. Benetis.

Ir išties, veidrodinis, dalimis iškarpytas ar ranka braižytas žemėlapis – varžybų dalyvio vedlys, kiekviename žingsnyje komandai pateikiantis vis naujų galvosūkių. Jis jau devintus metus rengia multisporto iššūkius Vilniuje, bet šiemet renginio konceptą kelia ir į uostamiestį. Keletą dešimtmečių V. Benečiui kaip karininkui teko taikyti standartizuotą orientavimąsi, bet į Lietuvą multisportą atsivežė patį spalvingiausią. Nuo ko gi viskas prasidėjo?

Multisporto manija „užsikrėtė“ Užatlantėje

Su kupina iššūkių sporto šaka Vytenis susipažino studijų JAV metu. Kaip dabar pamena – prieš kelis dešimtmečius Užatlantėje multisportas labai populiarėjo, tad pažintis sporto entuziastui buvo neišvengiama. „Kaip tik du kariškiai būrė komandą didelėms varžyboms. Pamatę, kad turiu orientavimosi gebėjimų, jie mane pakvietė prisijungti. Tuo metu mus rėmė Amerikos Karo Veteranų asociacija (angl. – American Legion). Po kelių pirmųjų varžybų supratęs, kad šis sportas man labai prie širdies, priėmiau kvietimus būti navigatoriumi ir su kitais. Taip pradėjau intensyviau dalyvauti multisporto varžybose visame pasaulyje“, – apie savo akistatą su multisportu pasakojo į Lietuvą prieš dešimtmetį šį konceptą atsivežęs varžybų organizatorius.

V. Benetis dalyvavo pačiose įvairiausiose multisporto varžybose: savoje šalyje, kaimyninėje Latvijoje, JAV, Kanadoje, Argentinoje, Čilėje, Belgijoje, Prancūzijoje, Maroke, Švedijoje, Grenlandijoje bei ne kartą Okeanijos šalyse. Tačiau išskyrė Fidžio saloje vykusį iššūkį, kur pats dalyvavo prieš dešimtmetį. Kaip dabar pamena, buvo gavę nestandartinę užduotį – rasti kelią kaip nukakti susikūrę savo žemėlapio atvaizdą.

„Reikėjo nubrėžti ant smėlio kaip iki konkrečios vietos nukakti. Čia yra orientavimasis – gebėti susikurti aplinkos atvaizdą ir sugebėti ten susiorientuoti“, – prisiminimus pasakojo Vytenis, akcentavęs, kad tai priminė puzlę – iš mažų detalių susidėti bendrą vaizdą.

Panašų konceptą siekdamas sukurti įdomias užduotis multisporto varžybų dalyviams, taiko ir savo varžybose: „Trasos kūryboje stengiamės integruoti vietovėje esančius objektus: namų numeriai, paminklai, kokie nors užrašai“, – apie varžybų kūrybinį procesą pasakojo V. Benetis.

Orientavimosi sportas kariuomenėje – pernelyg liberalizuotas

Pats per 20 metų patirties kariuomenėje turėjęs V. Benetis pastebėjo, kad nors ir orientavimasis karyboje yra neatsiejama sritis, tačiau ji ten itin suvaržyta. „Istoriškai taip susiklostė, kad kariškiai yra mokomi pagal standartines procedūras. Kai buvo bandoma integruoti orientavimosi sportą kaip discipliną, jiems ji atrodė pernelyg liberalizuota. Todėl viskas buvo optimizuota: skaičiuoti žingsnius, judėti azimutu“, – apie karinio orientavimosi abėcėlę pasakojo buvęs karininkas.

Pats orientavimasis aplinkoje ir atsirado būtent kaip būtinas gebėjimas kariuomenėje – kaip kuo greičiau nuvesti būrį karių iš taško A į taško B. Anot V. Benečio, kariuomenėje orientavimosi įgūdžiai yra lavinami kitaip nei orientavimosi sporte paprasčiausiai dėl objektyvių priežasčių.

„Reikalinga sistema, kurią per trumpą laiką gali išmokti bet kas. Orientacininkai praleidžia daug metų tobulindami savo orientavimosi įgūdžius. Eiliniam kariui orientacinis yra tiesiog viena iš daugelio disciplinų, kurią reikia dažnai per kelis mėnesius įvaldyti“, – skirtumus įvardino V. Benetis.

Negana to, kariams tenka taikyti orientavimosi aplinkoje gebėjimus neįprastomis sąlygomis: naktį, be ryškaus prožektoriaus, tyliai ir nekeliant triukšmo. Tikslas yra vesti būrį kitų karių vietovėse kur kartais nėra jokio orientyro, o kartais ir be žemėlapio.

„Todėl karinis orientavimasis yra labiau matematiškas ir galbūt ne toks greitas bei efektyvus, kaip orientavimosi sportas, kurio esmė – gebėjimas susiorientuoti pagal objektus“, – paaiškino V. Benetis, pridūręs, kad iš savo patirties žino – geriausia būna, kai pavyksta suderinti abu orientavimosi būdus.

Iššūkiai trasoje sprendžiami kaip ir gyvenime

Anot patyrusio orientacininko, ypač svarbus yra gebėjimas nepasiduoti sudėtingose situacijose. Multisporto varžybos – pats geriausias kolegos išbandymas. Neretai per kelias valandas iššūkių metu galima išvysti kone visas galimas žmogaus emocijas. Pats Vytenis pasakojo ilgose trasose dažniausiai būdavęs navigatoriumi, tad jam tekdavo didelė atsakomybė už visą komandą. Tokiu atveju kiekvienas nuklydimas – klaida ne tik tavo, bet ir visų:

„Kiek kartų man yra gyvenime tekę susidurti su tokia situacija. Vedi komandą į priekį, esi pavargęs, o judate jau antra-trečia para. Užlipi į ne tą viršūnę. Aš kalbu ne apie šiaip kalnelį, o 2-3 kilometrų viršūnę, kuri yra ne tavo. Tai realiai klaida kainuoja kokias 4-5 valandas. Emocionaliai pasijaučia ir fizinis nuovargis. Ką jau kalbėti apie atsakomybę prieš visą komandą. Reikia problemą išspręsti. Gyvenime lygiai tas pats. Tu nesi nei laimėjęs, nei pralaimėjęs kol nepasiekei finišo linijos“, –  svarstė iššūkių nebijantis V. Benetis.