Dvylikti metai prie federacijos vairo

„Mano savaitės grafikas toks: keturis kartus žaidžiu krepšinį ir keturis kartus bėgioju“, – teiga Lietuvos orientavimosi sporto federacijos prezidentas Donatas Kazlauskas.

Bendrovės „Olifėja“ generalinio direktoriaus pavaduotojui Donatui Kazlauskui, vasario 15 d. švenčiančiam savo 60 metų jubiliejų, metai netrukdo aktyviai sportuoti.

„Svarbiausia – gerai jaustis, metai čia neturi didelės reikšmės. Stengiuosi palaikyti savo gerą sportinę formą, jaučiuosi gerai, nors, žinoma, traumų neišvengiu. Tačiau susiimu, jas išsigydau ir stengiuosi sugrįžti į ankstesnę savo būseną. Kaip reguliuoju savo sportinę formą? Vingio parke turiu kone 5 km savo ratuką ir visą laiką įveikiu tą atstumą. Nuolat stebiu laiką ir jį lyginu su tuo, kaip tą atkarpą įveikiau prieš 15-20 metų, kiek nuo jo dabar atsilikau. Jeigu daug, – tai stengiuosi pagerinti savo sportinę formą. Kai prie jos priartėju, tada būnu savimi patenkintas. Toks mano gyvenimo žaidimas. Vingio parke tik bėgioju, bet ir važinėju dviračiu, vaikštau, o žiemą slidinėju,” – teigia Lietuvos orientavimosi sporto federacijos prezidentas D. Kazlauskas, bendrovėje „Olifėja“ dirbantis nuo pat pirmųjų jos įkūrimo dienų.

Savo jubiliejų jis sutinka sugrįžęs iš pasaulinės lošimų mugės „ICE Totally Gaming“ Londone, kurioje apsilankė daugiau nei 25 tūkst. lankytojų, savo produkciją pristatė daugiau nei 700 įmonių, buvo surengta apie 500 įvairiausių lošimo verslo parodų.

Donatai, ar jūs – sportininkas nuo mažumės?
Taip. Gimiau Kalvarijoje, o vidurinę mokyklą baigiau Vištytyje (Vilkaviškio r.). Kaip ir dauguma vaikų, savo sportinę karjerą pradėjau nuo krepšinio. Atstovavau rajono moksleivių rinktinei. Domėjausi orientavimosi sportu, o mokykloje kūno kultūros mokytoju pradėjus dirbti boksininkui Pranui Gurskui – boksu. Lankiau šių sporto šakų treniruotes.

Baigus mokyklą, Tartu universitete norėjau studijuoti sporto mediciną, egzaminus laikiau Vilniuje. Pirame egzamine – matematikos – gavau ketvertą ir tuo labai džiaugiausi. Tačiau nežinojau, kad antrasis egzaminas vyks rusų kalba.

Blogai parašiau atpasakojimą ir neišlaikiau egzamino. Sužlugo mano viltys tapti sporto mediku.

Kadangi mano matematikos žinios buvo įvertintos ketvertu, sėkmingai išlaikiau ir kitus egzaminus, po dviejų dienų buvau priimtas į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą.

Nutariau studijuoti matematiką. Institute reikėjo apsispręsti, kurią sporto šaką toliau kultivuoti. Krepšiniui buvau per žemas. Patiko boksas, bet geriau sekėsi orientavimosi sporte, todėl su juo ir nutariau toliau draugauti.

Mane treniravo Jurgis Mertinas, studijuodamas 1978-aisiais įvykdžiau sporto meistro normą.

Dabar dažnai jus matome bėgiojantį Neries pakrantėmis, žaidžiantį krepšinį, dalyvaujantį orientavimosi sporto varžybose. Iš kur tiek energijos?

Sustoti jau negaliu. Mano kiekvienos savaitės grafikas toks: keturis kartus žaidžiu krepšinį ir keturis kartus bėgioju.

Savaitėje – septynios dienos, tai vieną dieną ir bėgioju, ir žaidžiu. Mano darbovietė yra prie pat Neries, todėl per pietus labai patogu pasportuoti. Kaskart nubėgu po 8-10 km.

Sutaupau vakarą, kurio metu galiu pažaisti krepšinį. Pažaidus, kartais dar važiuoju į orientavimosi sporto varžybas.

Ar pavyksta išvengti traumų?

Prieš porą mėnesių per pratybas įplėšiau Achilo sausgyslę. Gydytojas profesorius Kęstutis Vitkus netgi norėjo daryti operaciją, bet jam pasakiau, kad kai sausgyslė visai nuplyš, tada ją ir operuosiu.

Krepšinio aikštėje varžovams jus nelengva dengti, taikliai mėtote ir tritaškius. Susidaro įspūdis, kad daug treniruojatės?

Gerus krepšinio įgūdžius gavau dar mokykloje. Vilniuje įkūrus mūsų sporto klubą, jame susibūrė daug gerų krepšininkų.

Kada su jais žaidžiu, tai man padeda tobulėti. Kažkada, varvindamas seilę, žiūrėdavau į tas mūsų krepšinio garsenybes, atstovavusius „Žalgiriui“ ir „Statybai“, o dabar su jais kartu žaidžiu.

Atstovaudami „Perlo“ komandai, dalyvaujame Lietuvos veteranų krepšinio čempionate. Pradėjome dalyvauti nuo 40 metų, žaidžiame ir dabar.

Mūsų komandoje žaidė Rimas Girskis, Rimantas Endrijaitis, o dabar – Arūnas Grigas, Saulius Deimantavičius, prisijungė žalgiriečiai Virginijus Jankauskas, Arvydas Venclovas.

Savo amžiaus grupėse ne kartą tapome Lietuvos veteranų čempionais. Dabar žaidžiu dvejose amžiaus grupėse: 55 ir 60 metų.

Per pasaulio veteranų sporto žaidynes Naujojoje Zelandijoje žaidžiau amžiaus grupėje 40 m. ir vyresnių, finale susitikome su Australijos krepšininkais. Jiems atstovavo ir trys buvę NBA žaidėjai. Pralaimėjome ir pelnėme sidabro medalius.

Šie metai jums – jubiliejiniai: bendrovei „Olifėja“ – 25-eri, jums – 60. Kiek metų jūs dirbate „Olifėjoje“?

Prieš tai 1985-1991 m. dirbau Kūno kultūros ir sporto komitete, nuo 1991 m. – Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK). Buvo įsteigtas direktoratas, kuris tvarkė visus ūkinius reikalus. Direktoriaus pavaduotoju dirbo Antanas Muraška, o aš buvau vadybininkas loterijos klausimais. Išleidus viešųjų įmonių įstatymą, kuris draudė plėtoti verslą, 1992-aisiais įkūrėme UAB „Olifėja“, kurioje nuo pat jos įkūrimo ir dirbu. Tada bendrovėje tebuvo 4 ar 5 darbuotojai ir nepagalvojome, kad ji taip išsiplės.

Kaip dabar jums sekasi?

Kai „Olifėja“ pradėjo augti, ji tapo Europos ir Pasaulio loterijų asociacijų nare. Kai dabar dalyvauju įvairiose konferencijose, esu vienas iš vyresnių ir tų veidų, kuriuos mačiau prieš 20-25 metus, jau nėra tiek daug.

Europos ir Pasaulio loterijų asociacijos gerai vertina mūsų veiklą, įsiklauso į mūsų nuomonę. Kad taip atsitiktų, reikėjo įrodyti, jog esame rimti partneriai ir mus priimtų į „Vikinglotto“ ar „Jackpot“ grupes.

Esame pastovūs ir aktyvūs abejų asociacijų narės, tapome bendrų lošimo grupių narėmis.

Tai – nemažas mūsų pasiekimas, nes Europos ir Pasaulio loterijų asociacijos ne visus priima išskėstomis rankomis, turi būti patikimas, turėti patirties ir įdirbio.