Darbas ir sportas – misija įmanoma

Sakoma, kad Lietuva – lygumų kraštas. Tačiau tikri kalnų dviratininkai sėkmingai kultyvuoja šią discipliną – kitą savaitę Vilniuje bus rengiamos pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais pimenybės. „Užsieniečiai juokiasi, kai pasakau, kad aukščiausias kalnas virš jūros lygio pas mus nesiekia trijų šimtų metrų“, – užsienio sportininkų reakciją apibūdino Lietuvos rinktinės narys Donatas Mickus, kai papasakojo apie Aukštojo kalną (aut. past. – 294 m v. j. l.).

31-erių sportininkas bėgiojo daugiau nei 15 metų, tačiau dėl kelio problemų nusprendė pereiti į dviračių discipliną ir čia realizavo save – jau eilę metų atstovauja šaliai pasaulio pirmenybėse. Anot D. Mickaus, kalnuose besitreniruojantiems užsieniečiams Lietuvos kalvos – bus anaiptol ne lengvas iššūkis. „Mes taip pat jei norime per treniruotę surinkti 1 kilometrą vertikalaus sukilimo, nuvažiuojame į Karoliniškių šlaitą – aukštyn žemyn ir pasportuoji“, – apie alternatyvas pasakojo per savo karjerą ir už Švedijos klubus bėgęs orientacininkas.

D. Mickus

–Kada įsigijote pirmąjį rimtą sportinį dviratį?

– Pirmą sportinį dviratį nusipirkau tik prieš 5 metus. Kodėl dviratis buvo pasirinktas taip vėlai – nebegalėjau bėgioti. Tai net nežinau, čia ar bėda ar džiaugsmas toks buvo. Esu turėjęs daug problemų: trūkę raiščiai, kelio operacija. Keletą metų su įvairiomis problemomis bėgiojau ir supratau, kad užteks. Dviratis labai pasiteisino – didelis greitis ir azartas.

–Kiek prireikė laiko, kad dviratį būtų lengva valdyti per techniškas vietoves, medžių šaknis?

–Aš dar nesijaučiu įvaldęs (aut. past. – juokiasi). Pirmais metais dviračio remontas kainavo daugiau, nei automobilio eksploatacija. Jėgos yra, o vairuoti nemoki. Kai dar nemoki, tai ir lūžta.

–Čempionatas šiais metais bus Vilniuje. Kokios mintys, kad svarbiausi startai lauks mieste, kuriame gyvenate?

–Koncentracija į varžybas kur kas didesnė. Savos sienos įpareigoja. Tikslingas pasirengimas prasidėjo nuo ankstyvo pavasario – treniruočių stovyklos kalnuose.

–Kaip manote, ar sunku išlaikyti sportinę formą, nuolat demonstruoti gerus rezultatus elito orientacininkams?  

–Sunku išlaikyti gerą formą visą sezoną, kai esi priklausomas ir nuo oro. Bėgimas yra universalesnis – apsiavęs sportbačius gali drąsiai bėgti per lietų, sniegą. Minant dviračiu ne taip smagu, tad ieškau alternatyvų. Tikėjausi, kad kai paskelbs apie pirmenybes Lietuvoje, ruošis kur kas daugiau sportininkų, bet entuziazmas kažkaip greit išblėso. Tačiau atsirado daug žmonių – Lietuvoje pakankamai didelė konkurencija. Kitose šalyse yra irgi rinktinės stiprios, požiūris – rimtas. Kai kurie iš jų ir sportuoja profesionaliai – tai atspindi ir jų rezultatus.

–Pilno etato darbas, įtemptas treniruočių ir varžybų grafikas. Kaip visa tai suderinti?

–Svarbiausia yra kokį palaikymą turi šeimoje. Jei po darbų grįžus leidžia eiti tiesiai į persirengimo kambarį ir važiuoti, tai gerai, valio. Aš tą turiu, užtat man kaip ir lengva. Ar gali prisiversti minti kai esi pavargęs, ar kai blogas oras – jau kiti faktoriai.

–Vienas įdomesnių aspektų kalbant apie orientavimosi sportą, tai yra tas, kad kiekvieną kartą varžybų arena – vis kita. Tai ne vienas ir tas pats stadionas, kaip pats tą vertinate?

–Kaip dvidešimt metų galima užsiimti tuo pačiu ir neturėti minčių, kad pabodo? Paprasta – kaskart gauni naują žemėlapį, naują vietovę, naują trasą. Jeigu trūksta varžybų Lietuvoje, važiuoti galima į kitas šalis, pažinti šalį, gamtą. Tuo sportas ir patrauklus – kaskart skirtinga situacija. Nėra monotonijos.

–Sporto psichologija. Kiek ji lemia ir daro įtaką rezultatams? Neretam žmogui iš šalies atrodo neįmanoma misija skaityti žemėlapį mušant 190 širdies dūžių per minutę ir išlikti susikoncentravusiam, šalto proto ir tiksliai sekti žemėlapį.

–Orientavimosi sporto konceptui panašiausia sporto šaka yra biatlonas. Dažnai ir pamatome mes kaip biatlonininkai neatlaiko įtampos, kai reikia kuo taikliau šaudyti. Taip ir orientacininkai. Todėl ir pas mus psichologinis pasirengimas yra labai svarbus. Reikia į tai kreipti dėmėsį, kai nekreipiame – tokie ir rezultatai.

–O kaip pačiam pavyksta susitvarkyti su varžybiniu jauduliu? 

–Pačiam taip pat nepavyksta. Jei pavyktų, visada būčiau labai aukštai tarp prizininkų (aut. past. – juokiasi). Fizinis pasiruošimas būna visai neblogas, bet techniškai mes užmirštame pačius elementariausius dalykus.

–Kokie tie elementarūs dalykai?

–Susikaupimo pratimai. Kai kuriuos labai gerus pavyzdžius gavau iš bėgikų rinktinės. Edgaras Voveris, buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės narys, sakydavo, kad reikia prisiminti geriausią savo startą. Prisiminti ką darei, ką galvojai ir kaip tą orientavimosi trasą prabėgai be klaidų. Taip ir čia – reikia ne stačia galva nerti. Mūsų visų bėda – gauname žemėlapį ir galvojame kaip čia mes visiems tuoj parodysime kaip reikia važiuoti. Paskubi ir jau pirmame punkte – nebežinai kur tiksliai esi. Reikia iš pradžių ramiai įsivažiuoti į žemėlapį, situaciją, o tada vis greitėti. Todėl man labiausiai patinka ilgos trasos. Ten ne viskas prarasta dėl vienos klaidos – nereikia priimti taip greitai sprendimą.

–Vienas iš pasirengimo čempionatui etapų yra ne tik nuoseklios treniruotės, bet ir darbas salėje. Kiek, Jūsų nuomone, yra svarbūs bendrieji fiziniai pratimai?

–Kai sportuoji pats, tai privalai domėtis žmogaus fiziologija. Asmeniškai labai nemėgstu sporto salių, tad viską stengiuosi lauke daryti. Pas mane namie viskas kaip pas kineziterapeutą klinikoje: pradedant gumom, roleriais, „ežiukų“ kamuoliais, tačiau neturiu įpročio juos nuolatos naudoti.

–Kaip suvaldyti tą jaudulį prieš vienus svarbiausių startų?

–Stengiuosi galvoti ką darysiu. Jei nesijaudini prieš varžybas, reiškia kažkas blogai. Galvoju apie patį procesą: kaip darysiu ir ką. Reikia mintyse sakyti ar net garsiai: „Greitėk“, „Dažniau žiūrėk į žemėlapį“. Kalbėjimas su savimi man leidžia maksimaliai išbūti susikoncentravusiam.

–Ar jaučiasi komandinė dvasia tarp rinktiniečių?

–Komandinė dvasia tikrai jaučiasi, turbūt tai lemia tai, kad važiuojame kartu į daugelį varžybų, kartu sportuojame. Čempionate didžiausia problema bus susitvarkyti psichologiškai – lengviau tą padaryti, kai mini svetur. Tada tiek lūkesčių nėra, kaip kad savo šalyje.

Pasaulio pirmenybės – Lietuvoje  

Pajėgiausi planetos orientacininkai į Vilnių suvažiuos kovoti dėl čempionų titulo. Pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionatas Vilniaus apylinkėse vyks rugpjūčio 20-26 dienomis. Čempionate dalyvaus 248 kalnų dviratininkai iš 26 šalių.

Lietuvos rinktinę sudarys 23 sportininkai – 11 iš jų varžysis jaunimo iki 20 metų grupėse. Varžybų trasos drieksis per gražiausias Vilniaus vietas: sprintas bus Vilniaus Senamiestyje, ilga distancija – Verkių regioniniame parke, vidutinė – raižytame Antakalnio mikrorajono Sapieginės miške, bendro starto lenktynės ir estafetės – Salotės, Griovių ir Pasakų parko miškuose.

Viena jauniausių orientavimosi sporto šakų sparčiai auga. Pirmą kartą pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais atstovai pasaulio taurės įskaitoje varžėsi 1999-ais metais, o pirmosios pasaulio pirmenybės vyko 2002-ais metais Prancūzijoje.

Prieš prasidedant svarbiausiems metų startams, rugpjūčio 17 d. LTOK būstinėje (Olimpiečių g.) 11 val. vyks Lietuvos rinktinės komandos pristatymas ir susipažinimas su sporto šaka. Rugpjūčio 26 d. Vilniaus Senamiestyje vyksiantį sprintą 10.30-12.30 val. tiesiogiai transliuos per „Viasat Sport Baltic“ kanalą.