Take atrado savo kelią

„Kadangi 1994-ais metais Lietuva dar negarsėjo greičiausiu internetu pasaulyje ir apskritai kompiuterizacijos lygis nebuvo aukštas, kažkokiu būdu diskvalifikuotas nebuvau“, – pasakodamas apie didžiausią orientavimosi klaidą prisiminė Simonas Krėpšta iš Kauno „Tako“ klubo. Tąkart dar vos dešimtmetis orientacininkas nusprendė, kad ant žemėlapio pažymėtas neteisingas punktas ir po ilgų klaidžiojimų miške, atsižymėjo kitoje stotelėje.

Šiandien S. Krėpšta – vienas orientavimosi sporto lyderių, tad skaičiuoja trasoje kiekvieną sekundę. Daug kartų medalius iškovojo Lietuvos čempionatuose, o jau nuo pat mažens buvo perspektyvus sportininkas – dažnas tarptautinių varžybų prizininkas, o savo paskutinį jaunimo čempionatą Gdynėje baigė iškovojęs du bronzos medalius. Taip pat savo trofėjų sąraše turi ir pasaulio kariškių čempiono titulą vidutinėje distancijoje kurį iškovojo egzotiškojoje Brazilijoje.

Orienteering.lt rubrikoje „Stambiu masteliu“ – pokalbis su Simonu

– Kiek metų esi orientavimosi sporte?

– Į orientavimosi sportą pasinėriau būdamas devynerių. Prieš tai kelis kartus esu bandęs su dėdes ir tetos pagalba įveikti kelias masinių varžybų trasas. Reguliariai treniruotes pradėjau pas trenerę Aušrą Sidaravičienę, kai ji gūdų 1993-ųjų rudenį surinko keliais metais vyresnių vaikų grupę šalia mano namų – Kauno Eigulių rajone. Prieš tai esu išbandęs nemažai kitų sporto šakų: šotokan karate net turėjau trečią – oranžinį diržą, šiek tiek lankiau futbolo ir lengvosios atletikos treniruotes. Orientavimosi sportas man tiesiog yra natūrali ir kartu labai įdomi bei įkvėpianti gyvenimo dalis, nes tuos kelis metus be šios veiklos praktiškai prisimenu tik pavartęs senus nuotraukų albumus.

– Kaip atėjai į šį sportą?

– Į šį sportą mane atvedė teta ir dėdė – buvę Lietuvos ir šalies, kurios vardo garsiai geriau neminėti, rinktinių nariai bei daugkartiniai įvairių varžybų nugalėtojai – Giedrė ir Rimas Mikaičiai. Meluočiau jei sakyčiau, jog pirmieji treniruočių mėnesiai mane labai sužavėjo – visi grupės vaikai buvo vyresni, o per treniruotes kai žaisdavome futbolą, dažnai tekdavo garbingas vartininko vaidmuo. Tačiau persilaužimas įvyko po pirmos pavasarinės treniruočių stovyklos Mindūnuose, netoli Molėtų. Tiesa, į stovyklą išvažiavau tik po labai atkaklių tetos įkalbinėjimų, bet tą savaitę keli epizodai leido suprasti, kad šiame sporte ūgis ir smūgis nėra patys svarbiausi dalykai.

– Kuo užsiimi gyvenime, kalbant ne apie sportą?

– Šiuo metu einu dviejų puikių dukrų tėvo ir nuostabios žmonos vyro pareigas ir labai džiaugiuosi prieš metus įvykusiu paaukštinimu darbe! Likusį laiką stengiuosi efektyviai praleisti dirbdamas Lietuvos banke ir siekdamas užtikrinti Lietuvos finansų sistemos stabilumą.

– Didžiausias laimėjimas sporte, kuriuo džiaugeisi ir koks jis:

– Sunkoka būtų išskirti vieną epizodą. Bet smagiausia prisiminti Pasaulio jaunimo čempionato Gdynėje du bronzos medalius, Pasaulio čempionatų 7-8 vietas Japonijoje ir Danijoje, Pasaulio kariškių čempionato estafetės sidabro medalį Suomijoje bei daugelį kitu estafečių pradedant nuo Kauno ir baigiant Jukola bei Tiomila.

– Kiek yra tekę daugiausiai pasiklysti bėgant į punktą?

– Didžiausią „sėdimą“, manau, „įvaldžiau“ kaip pridera – per pirmąsias rimtesnes savo varžybas 1994-aisiais Kauno estafetėse Pakumpryje. Bėgau antru etapu, vieno punkto ieškojau gal 15-20 minučių ir galiausiai nusprendęs, kad mano žemėlapyje pažymėtas punkto numeris yra klaidingas, atsižymėjau kitą. Kadangi 1994-ais metais Lietuva dar negarsėjo greičiausiu internetu pasaulyje ir apskritai kompiuterizacijos lygis nebuvo aukštas, kažkokiu būdu diskvalifikuotas nebuvau.

– Ar turi savo kokį nors ritualą prieš varžybas?

– Jaunystėje bandžiau kelis ritualus, bet kažkaip nei vienas nepasiteisino, tai visus burtus greitai mečiau. Dabar tiesiog bandau prieš startą susikaupti ir pasikartoti kelias, kaip pasakytų Šarūnas Jasikevičius, mažas detales, kurių būtina laikytis konkrečiose varžybose.

– Ar norėtum, kad OS užsiimtų Tavo vaikai ir kodėl?

– Šiuo klausimu pirmenybę teikiu logikai, o ne norams ar emocijoms. Vyresnioji dukra jau užrašyta į šių metų rugsėjo mėnesį renkamą grupę, o jaunesnioji karjerą pradės 2023 m. rudenį. Į pastarąją dedu ypač daug vilčių. O jei rimtai, žinoma, būtų smagu kartu vykti į varžybas. Tikiuosi, kokiu nors būdu jas sudominti. Be abejo, viskas priklausys nuo jų pačių pomėgių ir apsiprendimo.

– Kokios varžybos vienos iš pirmųjų buvo įsimintinesnės, kur vyko?

– Pirmos varžybos, kurios buvo įsimintinesnės vyko Jūrės miestelyje, kur pavyko laimėti pirmą vietą vaikų iki 12 metų grupėje.

2017-02-22