2019-11-26 bėgte

Startuoja antrasis Patalpų orientavimosi taurės sezonas

Praėjusią žiemą Vilniaus orientavimosi sporto bendruomenę nudžiugino naujas renginys sostinėje – Patalpų orientavimosi taurė. Daugelis pirmą kartą išbandžiusių šį neįprastą formatą susidurdavo su netikėtais orientavimosi iššūkiais pastato viduje, bet finiše visų veidus papuošdavo plačios šypsenos. O jau šį šeštadienį Vilniuje startuoja antrasis Patalpų orientavimosi taurės sezonas, kuriame numatyti 5 etapai:

– lapkričio 30 d. – Lietuvos vaikų ir jaunimo centras (startas nuo 12 iki 14 val.),

– gruodžio 13 d. – Vilniaus Balsių progimnazija,

– sausio 11 d. – Vilniaus Universiteto Matematikos ir informatikos fakultetas/Chemijos ir geomokslų fakultetas,

– sausio 25 d. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija,

– vasario 29 d. – Mykolo Romerio universitetas.

Daugiau informacijos apie Patalpų orientavimosi taurę silagire.lt.

Pirmojo etapo registracija.

Apie idėją rengti patalpų orientavimosi varžybas, apie šio formato iššūkius ir ypatumus pasakojo vienas iš renginio sumanytojų ir organizatorių Eugenijus Mikšys (interviu publikuotas 2019 m. žurnale „Orientavimosi sportas“).

Praėjusią žiemą pirmą kartą Vilniuje vyko Patalpų orientavimosi taurė. Kokį įspūdį jums paliko šis renginys, kokių atsiliepimų sulaukėte iš dalyvių?

Visko ėmėmės „nuo nulio“, turėdami patirties tik kaip tokių trasų dalyviai. Tariantis dėl patalpų susidūrėme ne tik su biurokratinėmis kliūtimis, bet ir komunikacijos problemomis jau renginio metu. Pasitaikydavo, kad kabinetas, dėl kurio viskas suderinta ir kuriame suplanuotas punktas, atspausdinti žemėlapiai, „staiga“ tampa užrakintas. Mokėmės iš tokių situacijų kiekviename renginyje, kiekvieno turo metu gaudavome patarimų ir pastabų, į kuriuos pagal galimybes atsižvelgdavome. Aišku, kartais sunku objektyviai vertinti tai, ką pats darai. Visgi dalyvių skaičius augo, ši idėja daugumai patiko ir tuo džiaugėmės. Tiek pavasarį, pasibaigus turams, tiek dabar, įsibėgėjant rudeniui, gauname klausimų, ar galima tikėtis renginio tęsinio. Tokie dalykai motyvuoja toliau stengtis ir dalinti orientavimosi sporto džiaugsmą.

Kaip gimė idėja surengti šį turą Vilniuje ir su kokiais iššūkiais susidūrėte jį rengiant?

Idėja surengti šį renginį Vilniuje kilo pasisėmus entuziazmo iš latvių, kurie orientavimosi patalpose renginius sėkmingai vykdo jau daug metų. Kadangi patys esame orientacininkai, idėja pritaikyti patalpas šiame sporte, kai lauke būna šalta ar bjauru, tikrai sudomino. Negaliu sakyti, kad šis sumanymas Lietuvoje buvo naujas. Pirmųjų varžybų patalpose Lietuvoje pradininku reikėtų laikyti Gintarą Domarką. Prieš 15-18 metų Šv. Kalėdų proga jis rengdavo tokias varžybas Plungės „Ryto“ gimnazijoje. Tuomet į varžybas susirinkdavo nemažai Žemaitijos orientacininkų, jau buvo naudojama SI atsižymėjimo sistema. Vėliau ne vienas iš trenerių išbandėme tokias veiklas savo mokyklose. Žinoma, varžybų lygį tuo metu apspręsdavo pastato architektūra, trasos buvo planuojamos daugiau „bėgiminės“, nei reikalaujančios mąstymo.

Dabar, ko gero svarbiausia yra surasti tinkamas patalpas tokioms varžyboms. Tokių patalpų Vilniuje yra, tačiau daug sunkiau prikalbinti jų savininkus. Pagrindinė priežastis yra ta, kad šeimininkai bijo dėl savo turto bei turi kažkokių neigiamų stereotipų. Kartais būna sunku įrodyti, kad orientacininkas bėga tik tokiu greičiu, kaip jam leidžia galva, kad nelakstoma dideliais greičiais, o turto sugadinimo tikimybė yra tikrai maža. Sakyčiau, tai yra vienas didžiausių, sudėtingiausių, bet nematomų darbų šiame projekte.

Orientavimasis patalpose nėra oficiali OS šaka, neturime žemėlapių sudarymo ir ženklų standarto. Kaip buvo sudaromi žemėlapiai? Rėmėtės kitų šalių ar lietuvių sudarytojų patirtimi? Gal matote kažkokias problemines vietas patalpų žemėlapių sudaryme?

Taip, iš pradžių žemėlapiai buvo sudaromi remiantis kitų šalių sudarytojų žemėlapiais. Pagrinde buvo naudojamasi latvių ir danų patirtimi. Po Naujųjų metų vienas iš užsienio žemėlapių sudarytojų Facebook grupėje pasidalijo savo susistemintais ženklais patalpų žemėlapiams. Kai ką iš ten panaudojome, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Bendrai priimtų ir patvirtintų ženklų kol kas nėra, todėl kai kurie dalykai atskirose šalyse dar žymimi skirtingai. Tokia nuomonių įvairovė yra ir dėl laiptinių žymėjimo. Bene daugiausia patirties turintys latviai laiptines išskiria tik skirtinga nuo koridoriaus spalva, rodyklėmis nežymi net galimybės keisti aukštą, viską palikdami orientacininko gebėjimui susivokti pačiam. Tai yra gerai, kai pastato struktūra nėra sudėtinga, aukštai savo forma atitinka vienas kitą, o žemėlapyje gražiai komponuojasi vienas virš kito, nėra pusinių aukštų ir jokių papildomų erdvių, į kurias patenkama papildomais, šoniniais, sraigtiniais ir vienetiniais pastate laiptais. Šiai problemai spęsti, manau, labiausiai tinkamas būdas yra švedų naudojamas variantas, kai visi pastate esantys laiptai yra numeruojami skaičiumi arba raide. Tokiu atveju gali būti ir labai sudėtingas pastatas, sudėtingai išdėstyta aukštų schema, tačiau 1-a laiptinė visur bus 1-a, o 3-a -3-a.

Žemėlapio ir trasos pavyzdys

Minėjote, kad teko sudalyvauti patalpų OS varžybose Švedijoje. Kaip galėtumėte palyginti jas su „lietuviškomis“? Gal matėte kokių nors skirtumų žemėlapių sudaryme ar trasų planavime?

Šią vasarą „O-Ringeno“ metu teko sudalyvauti trejuose orientavimosi patalpose turuose, specialiai parengtuose šių daugiadienių dalyviams. Žemėlapiai kažkuo ypatingai nesiskyrė nuo mūsų, tačiau buvo gerokai detalesni. Žymimi visi stalai, suolai, kėdės, spintelės. Tačiau kyla klausimas, ar visa tai reikalinga? Kaip ir visose orientavimosi sporto rungtyse, varžybų patalpose esmė yra rasti tinkamiausią, greičiausią kelią į kontrolinį punktą. Orientavimasis vienoje patalpoje tarp, sakykim, dvidešimties stalų yra paprastas ir primityvus. Todėl dabar tarp varžybų patalpose rengėjų vyksta diskusija, ar aplamai verta žemėlapyje žymėti judančius objektus. Vieni jų nežymi ir pagerina žemėlapio skaitomumą, tokiu būdu lyg tai priartindami prie tikrosios orientavimosi esmės, kiti būtinai žymi ir pasiekia kitų tikslų, kurie būtini orientacininkui. Pavyzdžiui švedai, vienoje trasoje užmigdę budrumą daugybėje patalpų su visais baldais, ir privertę dalyvius spręsti tradicines orientavimosi problemas, vienoje patalpoje pastatė keletą punktų ant labai panašių, bet iš esmės skirtingų baldų. Pasižymėjau dublį esantį už dviejų metrų nuo teisingo kontrolinio punkto ir buvau diskvalifikuotas. Nuotaika ir būsena visiems gerai pažįstama, tačiau ji gerokai pasitaisė, kai pamačiau, jog už tą pačią klaidą įskaitos negavo ir Martinas Hubmannas… Tose varžybose startavo ir kitos mums žinomos žvaigždės, kaip Simone Niggli, Florianas Schnaideris, Simona Aebersold, o kiekvienos dienos turai surinkdavo apie 400 dalyvių.

Net patyrę orientacininkai, pirmą kartą išmėginę patalpų orientavimąsi, dažnai susiduria su orientavimosi problemomis. Kaip galėtumėte palyginti orientavimąsi patalpose su visiems labiau įprastu miške ar mieste?

Taip, daugelį orientacininkų patalpose ištinka šokas – „kaip aš turėdamas tokią patirtį nieko nesusigaudau“? Per keletą sekundžių neradus sprendimo imama panikuoti, blokuojasi mąstymas, pradedama nebepasitikėti savimi, pykti ant organizatorių dėl sudėtingos trasos, ir aplamai galvoti – koks velnias mane nešė į šitą galerą? Visa tai suprantama ir labai žmogiška. Mano nuomone, visa esmė tame, kad mes trasoje įpratę kelią rinktis gana lengvai ir greitai. Aukšto meistriškumo sportininkai tai daro bėgdami ir net nemažindami greičio. Patalpose tai nebegalioja, ir kelio pasirinkimui net patyręs sportininkas kartais skiria iki pusės minutės. Blaškymasis, kantrybės stoka tik blogina situaciją. Labai dažnai, kai realiai trasa įveikiama per pusvalandį, namuose ramiai nagrinėjant panašią trasą sprendimai randami per 5 – 10 minučių.

Manau, kad orientavimasis patalpose nepaprastai ugdo psichologinį orientacininko pasirengimą, dėmesio koncentraciją atsiribojant nuo aplinkos, regimąją atmintį, pasitikėjimą savimi.

Ar ketinate rengti Patalpų orientavimosi taurę šį sezoną? Gal galite atskleisti, kas laukia artėjančiame sezone?

Jeigu viskas susiklostys sėkmingai, ateinančią žiemą ruošiamės visus pakviesti į 5 patalpų orientavimosi turus Vilniaus mieste. Kaip tik šiuo metu intensyviai deriname vietas, bet galime pasakyti, kad bus pakeitimų. Be visų naujovių žemėlapių braižyme, planuojame, kad dalyviams kiekviename ture bus pasiūlytos keturios trasos pagal sudėtingumą ir nebebus amžiaus ir lyties apribojimų. Dalyvis pats pasirinks, kokią trasą norėtų įveikti – lengvą, vidutinę, sunkią, ar labai sunkią. Taip pat planuojame, kad nebeliks dviejų trasų – dalyviai bėgs kiek ilgesnę, bet vieną trasą. Pasiūlydami lengvesnių trasų, ypatingai norėtume pritraukti kuo daugiau mažųjų orientacininkų, nes paprastai vaikams patalpose linksma, jie jaučiasi laisvai, nebijo pasiklysti, tuo pačiu įgydami daug pagrindinių orientavimosi įgūdžių.