2017-03-27 įdomybės

Išvyko savanoriauti – startavo Rumunijos pirmenybėse

„Per penkiolika stovyklos dienų pamiršau ką reiškia ilsėtis, nes, geriausiu atveju, poilsinė diena reiškė turėti tik vieną treniruotę per dieną“, – apie treniruočių stovyklos tempą Bulgarijos kalnuose kartu su Rumunijos komanda pasakojo Karolina Špukaitė.

Greitai dvidešimtmetį švęsianti šiaulietė po mokyklos nusprendė neskubėti stoti į universitetą – išvyko į Rumuniją savanoriškai dirbti kultūros sektoriuje. Po pusmečio svetur į Lietuvą kovą sugrįžusi mergina pasakojo, kad ten kone iškart buvo susiradusi vietinį orientavimosi klubą: „Jau pirmosiose varžybose susipažinau su Craiovos Universiteto klubo treneriais ir jie man pasiūlė kartu treniruotis“. Pašnekovė teigė, kad vykti kartu į bendras treniruotes nepavyko dėl pernelyg didelio atstumo nuo jos gyvenamosios vietos – gyveno 25 km atstumu iki Craivos.

Tačiau žiemą Karolina sulaukė pasiūlymo kartu su komanda važiuoti į stovyklą Bulgarijoje, Bansko mieste ir ten rengtis žiemos sezonui: „Šiek tiek supanikavau, nes neturėjau slidinėjimo inventoriaus, bet mane greitai nuramino, jog viską duos ir visą stovyklą apmokės klubas“. Karolinai buvo iškelta tik viena sąlyga – turėjo įstoti į Craiovos Universiteto klubą ir jam atstovaujant startuoti Rumunijos orientavimosi sporto slidėmis čempionate.

Šalies gyventojų savybė atsispindi ir varžybose

Pasak orientacininkės, savanorystės pradžia buvo sunki – rumunai nebuvo pakankamai organizuoti, tad pirmąjį mėnėsį teko praleisti beveik nieko neveikiant. „Treniruotis irgi negalėjau, nes kai tik išbėgdavau, mane užpuldavo benamiai šunys“, – prisiminė pašnekovė.

Tačiau įsitraukusi į sportinę veiklą su vietiniu klubu, jau galėjo susidaryti ir įvaizdį apie Rumunijos orientavimosi sporto bendruomenę. „Kaip ir beveik viskas visoje Rumunijoje, taip ir varžybose – dažniausiai startas vėluodavo“, – kiek šmaikštavo mergina prasitarusi apie chaotišką varžybų organizuotumą.

Rumunijos šiauriečiams – geros sąlygos žiemos sportui

Karolina Rumunijos orientavimosi sporto slidėmis pirmenybes apibūdino kaip ypač sudėtingomis, kadangi visų distancijų startai vyksta keturias dienas iš eilės, be poilsio. „Sprintas ir sprinto mišrios estafetės varžybos vyko išvis per vieną dieną – popiet buvo komandinis startas“, – pasakojo pašnekovė.

Ilgos trasos varžybos Rumunijos pirmenybėse driekėsi taip vadinamoje šalčiausioje Rumunijos vietoje – Harghita Bai kalnuose (žr. žemėlapį). Rumunijos šiaurėje ir viduryje vyrauja itin raižytas kalnų masyvas – Karpatų kalnai, tad rengtis žiemos sezonui gyvenantiems tuose regionuose yra palanku. K. Špukaitė pasakojo, kad pati gyveno pietinėje Rumunijos dalyje, tad žiema ten prasideda kiek vėliau.

Orientacininkė, paklausta apie Rumunijos kraštovaizdį ir vietovę, apibūdino šalies miškus itin tankiais. „Čia supratau ką iš tikrųjų reiškia ryškesnė žalia spalva žemėlapyje. Rumunijoje tai buvo miškas, kuriame beveik neįmanoma bėgti, nes auga krūmokšniai su dideliais spygliais, kurie ne tik tavęs nepraleidžia, bet sugeba ir paklaidinti, beieškant būdo ir kelio iš jų išsivaduoti“, – dėstė K. Špukaitė, susipažinusi ir su Rumunijos orientavimosi bėgte subtilybėmis.

Sugriovė stereotipus apie tautą

Mergina teigė iš pradžių sulaukusi įvairių nuomonių dėl jos sprendimo išvykti savanoriauti į Rumuniją. Vieniems prasitarus apie savo planus, iškart sakydavo, jog bus apvogta vietinių čigonų ir galiausiai grįš į Lietuvą verkianti, kiti – abejojo ar tinkamas pasirinkimas iškart po vidurinės keliauti svetur.

„Toli gražu viskas buvo ne taip, čigonų ne taip jau ir daug, o patys rumunai – geros širdies žmonės, kurie bet kokiose situacijose skuba padėti“, – stereotipų pasaulį apie šią tautą teigė sugriovusi Karolina Špukaitė.