Orientavimosi sportas jaunojo fiziko akimis

Fizikos studentą M. Dmukauską sveikina Vilniaus Universiteto Rektorius A. Žukauskas

Fizikos studentą M. Dmukauską sveikina Vilniaus Universiteto Rektorius A. Žukauskas

Vilniaus Universiteto Sveikatos ir sporto centro nuotr.

Gegužės 12 d., stacionarios orientavimosi sporto trasos Vilniaus universiteto Botanikos sode atidarymo metu buvo pasveikintas universiteto Fizikos fakulteto studentas Mantas Dmukauskas, pirmasis, įveikęs balandžio mėnesį mestą VU Sveikatos ir sporto centro iššūkį – surasti visus 130 punktų Aukštagirio miške. Dalinamės Manto įžvalgomis bei mintimis, kas jam yra orientavimosi sportas.

Keliaujant namo po studijų jau iki skausmo žinomais takais, kartais kyla smalsi mintis – o jei pasukus iš tako, ir patyrinėjus šalimais esantį mišką? Vienintelė problema, jog kelios minutės aklo ėjimo mišku, ir jei tas miškas pakankamai tankus, tenka griebtis telefone esančios navigacijos. Nors telefono navigacija ir padės sugrįžti, tačiau nesuteiks to džiaugsmo, jog pats sugebėjai rasti išeitį iš nepatogios situacijos pasiklydus. Tačiau, iš kur gauti įgūdžių, suteikiančių galimybę orientuotis erdvėje?

Galima išeitis – orientavimosi sportas. Tam, kad pradėtum orientuotis, tereikia suprasti, kaip skaityti žemėlapį ir naudotis kompasu. Patyrę orientacininkai teigia, jog užtektų 30 minučių instruktažo ir bet kas galėtų drąsiai žengti į miškus bei rasti kelią atgal. Dauguma teigiantys, jog turi prastą orientaciją, dažniausiai tiesiog nežino, kaip žiūrėti į žemėlapį ir suprasti, kas jame vaizduojama ar ką tai atspindi supančioje aplinkoje. Sportinį žemėlapį yra gana paprasta skaityti, kadangi jame yra sutartiniais ženklais žymimi visi natūralios ar dirbtinės aplinkos elementai – upės, kalvos, takai. Skirtingos žemėlapio sričių spalvos net leidžia įvertinti tai, ar tos teritorijos lengvai praeinamos, ar jos tokios tankios, kad į jas būtų net sunku įžengti.

Orientavimosi sporto renginiuose dalyviai gauna žemėlapį ir turi kuo greičiau įveikti trasą bei atsižymėti žemėlapyje nurodytuose kontrolės punktuose. Šiais laikais dažniausiai tai būna elektroniniai žymekliai, kuriuose kiekvienas dalyvis turi atsižymėti savo elektroninį jutiklį (USB atmintinę primenantis elektroninis prietaisas), kuriuose yra įrašomas atžymos laikas. Kontrolės punktai būna pažymėti specialia baltai-oranžine vėliavėle.

Varžybose dažniausiai dalyviai turi galimybę pasirinkti, kokio nuotolio trasą jie nori įveikti. Trasos ilgis (bendras atstumas tiesiomis linijomis tarp kontrolės punktų) vidutiniškai būna nuo 1 iki 8 km. Visas orientavimosi iššūkis prasideda tuomet, kada reikia apsispręsti, koks būdas leis nepasiklysti ir greičiausiai surasti kontrolės punktą. Kartais punktus gali skirti nedidelis atstumas, tačiau tarpe jų gali būti sunkiai peržengiamas miškas ar pelkė; tokiu atveju, lengviausias būdas pasiekti punktą – bėgti aplinkiniu maršrutu, vadovaujantis aiškiais aplinkos elementais (pavyzdžiui, pelkės kraštas, kalno šlaitas).

Čempionatų varžybose įprastai startuoti galima tik nustatytu laiku, taip pat būna starto mokesčiai. Kur kas ekonomiškesnė ir patogesnė alternatyva yra masinės varžybos, vykstančios visą sezoną, kiekvieną savaitę, tuo pačiu laiku. Jose galima startuoti norimu metu, kelių valandų bėgyje. Vilniuje tokias varžybas organizuoja du sporto klubai – „Tengris“ ir „Mano antradieniai“. Varžybos pritraukia daug dalyvių, todėl visad galima gerai jaustis, jog miške esi ne vienas. Kadangi masinės varžybos organizuojamos kaskart vis kitoje vietoje, jos suteikia progą pažinti ir atrasti naujus Vilniaus gamtos kampelius.

Nieko nekainuojanti alternatyva yra stacionarios orientavimosi trasos. Viena tokių – šių metų gegužės 12 d. atidaryta stacionari orientavimosi sporto trasa Vilniaus universiteto Botanikos sode. Tokios trasos suteikia puikią galimybę treniruotis, jas galima įveikti patogiu metu. Nors stacionarių trasų kontrolės punktuose nebūna atžymos sistemų, tačiau principas išlieka tas pats: kuo greičiau eilės tvarka surasti visus kontrolės punktus. Kuomet atžymos punktų yra ne daug (keliolika), tokią trasą prabėgti yra prasminga tik pirmąjį kartą, kadangi kitą kartą galima prisiminti visas punktų vietas.

Kartais orientavimosi sporte būna atvejų, kuomet žemėlapyje yra sužymėti punktai, tačiau nėra nubrėžto eiliškumo, kuriuo reikia pasiekti kontrolės punktus. Tokiais atvejais pačiam sportininkui tenka susidaryti optimalų maršrutą, kuriuo jis planuoja bėgti ir surinkti kontrolinius punktus. Viena tokių trasų yra Vilniaus Universiteto sukurta trasa Aukštagirio miške, turinti 130 kontrolinių punktų. Siekiant surinkti visus punktus, bendras maršruto nuotolis gali siekti net iki 30 km. Tada trasos įveikimą tenka skaidyti į atskirus segmentus ir ją įveikti per kelis kartus. Tokios trasos su daug punktų puikiai tinka orientavimosi sporto treniruotėms, kadangi suteikia galimybę sudaryti labai didelę maršrutų variaciją, skirtingų maršrutų ilgių ir atstumų tarp kontrolini7 punktų.

Orientavimosi sportas – tai puiki galimybė pabėgti nuo kasdieninių rūpesčių ir sportuoti, negalvojant apie patį sportą, kadangi sporto metu visas dėmesys būna sutelktas į žemėlapį ir aplinką. Linkime visiems išmėginti ir atrasti orientavimosi sporto džiaugsmą ir malonumą! 

Visų lauksime gegužės 24 d. VU Botanikos sode, kur minėsime Pasaulinę orientavimosi sporto dieną!

Šaltinis: http://www.ssc.vu.lt/